in/out

Judinti kojas bėgant laikui darėsi vis sunkiau, vaikiną apėmė keistas silpnumo jausmas. Manymas, kad virs vilkolakiu po truputi pradėjo dingti, nes Dante labiau jautė kaip miršta nei tampa kažkokiu gyvūnu. Vis dėl to jis jautė, kad kuo daugiau laiko prabėga kuo labiau jo kūnas atmeta įkandimą ir visus kitus pasikeitimus, kurie norėjo aktyvuotis. Sudilgčiojo gerklė, joje jautėsi it būtų koks gumulas, todėl kiek nežymiai atsikrenkštė prisidengdamas ranka. Ant rankos buvo galima matyti nedidelius kraujo lašelius. Smalsaudamas vaikinas pagaliau paklausė Silo,- Ką reiškia ta tavo ištarta frazė "pakeliui prigriebsim kokią užkandėlę"? nes iš tikrųjų labai būtų skanu sukrimsti, kokį nedidelį pakelį čipsų,- vaikimo pilvas jį žudė, nes jautė stiprų skrandžio reikalavimą, kuris aiškiai norėjo maisto ir bet ko su kuo tik galėtų pasistiprinti. Danguje matėsi plonytė, šviesėjanti linija, kuri reiškė, kad rytas jau ne už kalnų, gal po poros valandų, o maisto savo skrandyje jis tikrai labai senai neturėjo, todėl iš jo pilvo pasigirdo keistas garsas, bet aišku čia buvo paprastas ir žmogiškas garsas, kai bet koks žmogus išalksta, todėl nieko blogo čia nereiškė. Na štai jie priėjo nepažįstamojo namus, kas dabar bus? Jis paims jį kaip įkaitą ar kas, vis gi jis nenorėjo čia eiti, bet kaip ir nematė kito pasirinkimo, o ir mergina pirma pasirengė eiti su juo, ką jau reikėjo jam daugiau daryti, aišku, sekti paskui. Dante pajautė kažkokį stumtelėjimą į priekį iš šio nepažįstamojo, todėl nieko nesuprasdamas, klausiamu žvilgsniu pažvelgė į jį,- Kaip suprasti?- dar spėjo pridurti.

Pala, pala ar ką tik šis nepažįstamasi vardu Silas, liepė nužudyti nieko dėtą žmogų? Kodėl Dante taip turėtų pasielgti, užpulti nekaltą merginą, kurios vienintelė klaida, kad ėjo dabar čia pro šalį. Vaikinas tikrai nesiruošė pulti jos, todėl tik žiūrėjo į Silo veidą, lyg nesuprastų, ką per nesąmones šis šneka. Nužudyti žmogų, ir į kokią jis čia keistą sektą papuolė... ehh, kitą dieną vaikinui tikrai reiks labiau rinktis vietas kur eiti, o kur geriau nematomis praeiti pro šalį. Taigi, kad pats išsigelbėtų, pasirodo jis privalo kažką nužudyti. Dantei darėsi vis sunkiai tiesiai stovėti, nenoromis pasižiūrėjo į kiek drebančias rankas, ar jis galėtų kažkieno gyvybę, paaukoti, kad išgelbėtų savąją, ne jis tikrai nebuvo toks savanaudis, nors tikrai neprieštarautų dar ilgai ir laimingai gyventi. Ko jau ko, bet vaikinas tikrai nesitikėjo iš vilkęs lūpų išgirsti kaip ir paskatinimą žudyti, bet tikriausiai viskas atsiskleidžia tokiose situacijose.

Silas davė vaikinui medžio šaką, nors nesakė ką su ja daryti, jis puikiai suvokė, kad yra iš jo norima. Paėmęs į ranką tą medžio pagalį, Dante įdėmiai į jį žiūrėjo, vien pagalvojus, kad su čia šaka reikėtų kam nors tvoti darėsi bloga, o ką jau kalbėti apie nužudymą. Vaikinas tikrai nesiruošia to daryti, jis greičiau tuoj kris nuo supykinimo už tokias mintis, nei pasiryš padaryti, tai kas yra iš jo tikimasi. Pastarasis Silo sakinys visai buvo neaiškus, ką jis ten norėjo pasakyti, bet kitas buvo puikiai aišku. Dante dabar buvo svarbus šiam jaunuolio dėl jo kraujo. Na, nesvarbu dėl ko ir kam jis nori jo kraujo, yra tik viena aišku, jis to negaus. Stebėdamas šaką, ją paleido ir žiūrėjo kaip ji teškiasi į žemę. O tie judviejų skatinimai varė vaikiną į neviltį, kol galiausiai garsiai prabilo,- Ar jūs suprantat, kaip juokingai, dabar šnekat? Jūs norit, kad eičiau ir nužudyčiau žmogų. Tai visiškai nežmogiška ir nenormalus, kas blogai su jumis žmonės?

Vaikino gerklė perštėjo, bei jautėsi griaužimo skausmas, bėgant laikui, Dante suprato, kad padėtis tikrai negerėja ir viskas eina tik blogyn. Vos spėjus piktai dėbtelėti į Silą, liežuvio receptoriai jautė kraujo skonį, negi taip paprastai, nuo vieno vilko įkandimo gali sunykti žmogaus kūnas. To vaikinas tiksliai nežinojo.Šis, šalia stovintis nepažįstamasis, aiškiai, mėgo sarkazmą, bet jo kvailos pastabos dabar vaikino tikrai nejaudino, jam rūpėjo kur kas svarbesnis dalykas, kaip pabėgti nuo jų, Dante tikrai nesiruošė šiandien ar kada vėliau pralieti kraują. - Ačiū nereikia, geriau rasiu kelią, kaip grįžti namo,- Vaikinas jau norėjo atsukti nugarą visam šiam reikalui ir neatsigręždamas eiti tolyn, bet mergina pasilenkė prie jo, jos ištarti žodžiai skambėjo ir kartojosi, dar kartą ir dar kartą.- Kas iš to, kad aš neprisiminsiu? Aš gal nežinosiu ką padariau, bet mirtis bus ant mano rankų. Nežinojimas, manęs nuo bausmės nenuves. - Jis puikiai matė merginos žvilgsnį nukreipta į jį, buvo aišku, kad ji stengiasi. Dante tam, net nenorėjo prieštarauti, bet taip pasielgti jis tiesiog negalėjo. Ir aišku, į viską turėjo įsiterpti Silas, vien per jį čia dauguma nesąmonės ir vyksta, jis čia pradėjo su tuo pasakymu, kad reikia nužudyti žmogų, nuo to vaikinui virė pyktis - Mane priversi, tik per mano lavoną.

{čia valdo dabar jo mintis ar kaip? :DD}

Nors Dante nenorėjo nuvilti merginos, jis neturėjo kito pasirinkimo mat žudyti jis tikrai negalėjo, tai buvo ne jo kraujyje. Vien pagalvojus apie tokius dalykus apima blogas jausmas, nemalonus it verstų jį pykinti. Bet dabar būnant keitimosi formoje buvo ir dar kažkas, kažkas ko negalėjo lengvai apibūdinti, tai buvo laukiniai instinktai kurie norėjo kovoti dėl gyvybės, bet būdamas dar 99 procentų žmogus, galėjo lengvai tą jausmą numalšinti. Išgirdęs kaip raganius pakartoja jo žodžius ir dar ištaria kažkokią seną citatą, vaikinas tiesiog papurtę galvą, jam tikrai nebuvo įdomūs kažkokie mokslai, o tuo labiau jis nebuvo dabar nusiteikęs spęsti kažkokius filosofinius klausimus ir pasirinkimus tarp gyvybės ir mirties. Kai Silo rankos atsidūrė ant Dantės galvos, jis norėjo spurdėti, priešintis, bet viskas buvo tik mintyse, jos raganiui prisilietus ir pradėjus kalbėti, vaikinas neteko kontrolės į kūną. Jis lyg zombis stovėjo ir žiūrėjo tiesiai, klausėsi hipnotizuojančių raganiaus žodžių. Vaikino akys apsiblausė ir jis darė tai ką matė galvoje. Pakėlė nuo žemės pagalį ir įsibėgėjo prie moters, tuščiu ir be gailesčio žvilgsniu trankė merginai į galvą su pagaliu. Nekontroliuojami rankos mostai kartojo veiksmą, kelis kartus. Sustojo tik tada kai ant savo veido, rūbų, odos jautė užtiškusį merginos kraują. Kai atliko tai ką turėjo, Dantė atsipeikėjo iš hipnozės. Vaikinas nespėjo pagalvoti apie tai ką padarė, nes jo kūną užplūdo galia, stiprybė paėmė viršų ir pagaliau atsiradęs vilkas jame. Užbaigdamas savo virtimą vilkas garsiai suriaumojo.