Priekinis kiemas

Važiuodamas tamsiu, kelio žibintais apšviestu taku Kol paprasčiausiai tylėjo. Stengėsi ignoruoti tamsiaplaukės tariamus žodžius. Jos balsas buvo skambus, tylus ir sodrus. Net ir besistengdamas ją ignoruoti tas balsas vaikiną paveikė, užbūrė. Tarytum žmogų kuris su pasimėgavimu klausosi operos ar griežimo smuiku. Tai jam buvo nesuvokiama, ką ši mergina turi, kad jį sugeba pritraukti netgi jos balsas? Tikėdamasi, kad ji to nepastebės Kol žvilgtelėjo pro veidrodėlį. Mergina paprasčiausiai sėdėjo ant galinės sėdynės, žiūrėjo pro langą su priešiškais jausmais veide. Veide akivaizdžiai atsispindėjo šios emocijos: pyktis, nusivylimas savimi ir tuo pačiu metu neapykanta. Baimės merginos veide net nesimatė. Kad ir kaip bebūtų keista Mikaelsoną tai sužavėjo. Kaip ši tamsiaplaukė net nebijo vos ne pačio galingiausio, negailestingiausio padaro šioje žemėje, kuris per mirktelėjimą gali ją nužudyti? Ši mergina Kolo supratimu turėjo didelės stiptybės, ryžto, nors ir tuo pačiu metu buvo silpnavalė žmogysta. Šitaip stebėdamas merginą vaikinas nusukinėjo žvilgsnį. Tuo pačiu metu galvodamas, kad tokios mintys jam atėjo dėl vilkolakio nuodų poveikio. Jis niekuomet nebūtų drysęs pagalvoti apie tai, kad paprastas silpnas žmogus, nuo kurio kiekviena akimirka dvokia baime gali turėti stiprybės ar tuo labiau ryžto. Jis pyko ant savęs, kad apie tai pagalvojo. Tad jeigu ir Klausas nuspręs ją nužudyti ar kaip nors pakankinti jam nė motais. Jis pats su malonumu jam padės. O gal būt ir pats užkąs vien dėl to, kad per ją jau prarado savo vakarienę..
Vėl žiūrėdamas pro automobilio langą vaikinas greitai paspaudė automobilio stabžius. Tiesiai prieš automobilį stovėjo tamsi figūra. Kelis kartus sumirkėsius ji išryškėjo.- Mikael.- tyliai sušnabždėjo savo tėvo vardą. Jis stovėjo neapykantos kupinu žvilgsiu. Tiesiog akimis degino Kolą. Rankose laikė baltojo ažuolo durklą. Dar kurį laiką jiems šitaip vieną į kitą težiūrint vyras praėjo eiti link autombilio durų. Per sekundę jas atidaręs stvėrė Kolą užgerklės ir prispaudė prie automiblio.- Aš jau senai laukiau šios dienos, sūnau.- tarė tuo pačiu metu durdamas Kolui į širdį. Baltojo ažuolo durklas pradėjo dekti jo krūtinėje, atimdamas sielą, kontrolę gebėjimą blaiviai mastyti.- Kodėl?- dar sugebėjo paklausti paskutinio klausimo kai paskendęs liepsnuose nukrito ant žemės.
Dar vienas merginos klausimas. Tik jos skambus balsas padėjo Kolui nubusti iš baisaus sapno, haliucinacijos... Vaikinas nežymiai apsidairė jie stovėjo kelio vidurį, jau nebetoli Naujojo Orleano. Kolo kakta buvo išpilta šalto prakaito, kelis kartus sumirksėjęs užvedė automobilio variklį pradėjo važiuoti toliau.- Ar tu kada nors sugebi patylėti?- bausiai šyptelėjęs atsakė.- Pirmas dalykas ateitį aš nepasigailėsiu nes aš labai abejoju, kad išvysi rytojų.- vien jam tai ištarus jis stipriau suspaudė vairą. Kažkodėl nuo šiu žodžių jam suspaudė širdį. Akimirką jis norėjo, kad iš mergina gyventų. Tą akimirką jis norėjo apgręžti automobilį ir išvesti ją kažkur toli. Kur niekas nei Klausas, nei jis pats nerastu. – Jei nors kažką žinotum apie mano šeimą tu šitaip nešnekėtum- suspaudęs dantis ištarė.- Mano šeima ne tavo reikalas. Vienaip ar kitaip nežinai kas mes.- tyliai ištarė šiuos žodžius. – Mes, esam pirmieji vampyrai žemėje, paversti galingiausios raganos. Kažkada buvom ir žmonės. Todėl jeigu manai, kad yra būdas mus nužudyti, tu jo nerasi. Neslėpsiu kad toks yra, bet vientelis ginklas galintis mus pražudyti yra sunaikintas.- Kolas nesuprato kodėl apsolučiai tai pasakė. Matyt vilkolakio nuodai taip stipriai jį paveikė, kad jis vos suprato ką šneka. Galiausiai vaikinas sustabdė automobilį prie jam gerai pažįstamo namo. Žiūrėdamas į šiuos namus vaikiną dar kartą aplankė noras paleisti šią merginą. Jis žinojo, kad rytojaus ji nesulauks. Atsisukęs ji ją pažvelgė jai į akis.- Jeigu būčiau tavimi prieš Klausą nešokinėčiau. Čia tik patarimas.- rimtu veidu pasakė merginai ir galiausiai nusisuko nuo jos vis dar žiūrėdamas į tuos namus į kuriuos niekuomet nenorėjo grįžti.

Kolui bevairuojant mašiną, prasidėjo dar viena haliucinacija. Negi vaikinas nesuvokia, kaip pavojinga tokios būsenos vairuoti? Aišku, gi jis dėl avarijos nemirtų, tik susižeistų, o ir tos žaizdos greitai užgytų. Tik ne jai... merginai būtų visiškai, kitaip, mirtina. Bet aišku, juk jis apie tai negalvojo, nes ir taip priduos vampyras ją savo broliui, nuo kurio šį kart tikriausiai jau neišsisuks. Bet įvykus avarijai gali susižeisti, ne tik jis, bet ir kiti nekalti žmonės, pakliuvę pakeliui, tikriausiai jam tai nerūpėjo. Juk jis vampyras, kartojo mintyse sau Orianna, jam žmonių gyvybės nei kiek nerūpi. Kiek nusiminus norėjo nuleisti žvilgsnį į savo surištas rankas, bet mašina greitai sustojo. Jeigu ką vampyras sako yra tiesa... kad niekas negali jų sunaikinti, kad jie yra pirmieji vampyrai, kas padaro juos seniausiais, tai kodėl per haliucinacijas vaikino veide regėjo siaubą ir išgąstį. Ir kodėl matant jį taip kenčiant Orianna norėjo padėti jam, numalšinti tuos skausmingus išgyvenimus. Kodėl norėjo jį paliesti. O gi ji buvo dabar jo, kaip ir kalinė, juk jis vežė merginą į siaubūno spąstus. Ji nežinojo ką atsakyti vaikinui, gal toks atvirumas ją sutrikdė, o gal žinojimas, kad nieko negali pakeisti ją pagaliau užčiaupė. Vienaip ar kitaip, didžioji tikimybė buvo ta, kad jai liko jau neilgai gyventi. Pasukusi žvilgsnį į lango pusę, ši žiūrėjo, kaip medžių figūros nuo greičio liejasi jos akyse. Apie ką mergina turėtų galvoti prieš mirtį? Apie pusseserę, kurią įskaudino? Apie mirusius tėvus? Apie vos kelis turimus draugus? Kažkodėl nenorėjo galvoti apie nieką panašaus. Gal iš tikro Orianna buvo vieniša, neturėtų žmonės jos labai pasiilgti, o gal net nepasiges... būtų galvojusi, kad bent Elena liūdėtų, bet po to ką ji padarė, nei pati nežinojo kokie tarp jų santykiai dabar. Kai vaikinas pasakė, kad ji neturėtų šokinėti prieš Klausą, ši įdėmiai pažvelgė į jį. Negi čia buvo šioks toks paslėptas susirūpinimas, gi jau nesvarbu ar kažką sakys ji ar ne, pasekmės bus vienodos, todėl ji geriau nelaikys liežuvio už dantų, o priešingai kalbės kiek tik galės iki galo. - Ir kodėl turėčiau? Tai nieko nepakeis,- keik pašaipiai ištarė mergina. Automobiliui sustojus Orianna pažvelgė į didelį ir tvirtą namą, nemažinant, šis pastatas tikrai atrodė, kaip tvirtovė. Išlipus jiems iš mašinos, tiksliau mergina turėjo būti išvelkta, ši pastebėjo, kad jos kojos nebuvo taip stipriai surištos, kad galėtų atsilaisvinti. Orianna būtinai šia galimybe pasinaudos. Judant link Mikaelsono namo durų, virvė visa nuslydo, taip išsilaisvino jos kojos. Dabar tik reikėjo suplanuoti, kaip merginai pabėgti, kaip kovoti dėl savo gyvybės. Kadangi tai buvo gyvybės ir mirties klausimas, ji turėjo daug adrenalino, sukaupusi jėgas tikrai skaudžiai galėtų trenkti, bet kaip pabėgti nuo vampyro, kai šis yra kokius dešimt kartų stipresnis... medžiotoja nežinojo, bet turės mėginti, turės tikėtis, kad būtent tuo momentu vampyrui prasidės haliucinacijos, kad ji turi nors kiek sėkmės savo pusėje. Nužvelgusi namą ji grįžo prie tamsių Kolo akių, jo žvilgsnis kažkodėl merginą privertė pasijausti nejaukiai, kas tyrinėjimas ją trikdė, gal dėl to, kad prie jo jautėsi tokie netobula. Nešvaisčiusi laiko medžiotoja žinojo, kad turi veikti, todėl rūsčiai prakalbo,- Turėtum suprasti, kad manęs taip paprastai nesulaikysi.- Iš kart po žodžių mergina iš visų jėgų su savo koja trenkė į kelią, taip tikėdamasi, kad kaulas nors kiek įlūš. Vos pasielgus taip, nieko negalvodama pasileido bėgti, ji turėjo išsigelbėti, ji turėjo bėgti pakankamai greitai. Ji turėjo... kovoti.

Dar kurį laiką sėdėdamas automobilyje, vis stipriau ir stipriau gniauždamas automobilio vairą, Kol paprasčiausiai galvojo: kodėl nuolatos jo, Klauso ir kitų Mikaelsonų keliai susikerta. Gal vis dėl to tarp jų liko kažkas, kai vis dar buvo žmonės? Gal būt per tūkstantį metų patirtos kančios, išsiskyrimai, nuopuoliai, pykčiai nesunaikino jų turimo šeimos ryšio? Gal būt kažkokia nematoma jėga juos tarytum traukė vienas prie kito. Ir atsitikus nelaimei jie tiesiog jaučia, kad privalo vienas kitam padėti išlipti iš šios košės. Vienaip ar kitaip Kol suprato, kad net ir besilaikydami atskirai jie tuo pačiu metu buvo ir kartu. To Kol ne itin suprato. Jis pats žinojo, jautė, buvo įsitikinęs, kad be jų jam bus geriau, tiksliau jis visiškai neturėjo jokio noro palaikyti ryšių. Nei su Klausu, nei su nei vienu iš kitų likusių Mikaelsonų. Tačiau dabar jis čia. Naujajame Orleane, prie savo brolio Niklauso namų. Ir visa tai buvo tik dėl kažkokios merginos-medžiotojos, kuri teigė, kad jam reikalingas jo brolis. Juk jis galėjo paprasčiausiai ją paleisti, galėjo leisti jai pačiai surasti Klausą. Tačiau jis pats viską apvertė ir žinoma merginos nenaudai. Kad ir ką Niklausas planuoja daryt su ja iš esmės tai buvo ne jo reikalas, jis net gi buvo save įtikinęs, kad jam net nerūpi jos ateitis. Tačiau giliai viduje jis pats norėjo ištraukti ją iš šios makalynės į kurią ji atsidūrė. Bet gal būt pareiga šeimai vis dėl to buvo stipresnė?
Nebe iškentęs savo pačio apmąstymų, Kol išlipo iš automobilio ir garsiai užtrenkė savo dureles. Tuomet priėjęs prie galinių atidarė ir jas ir kurį laiką palaikė tikėdamasis, kad pati mergina paklus ir nebe apsunkins jo. Tačiau aišku, ji kaip užsispyrus sėdėjo ir net nemėgino pajudėti. Mikaelsonas spėliojo ar užsispyrimas jos įgimtas bruožas ar jį turi bene kiekvienas medžiotojas. Vienaip ar kitaip nebe iškentęs vaikinas griebė merginai už alkūnės ir kone ištempė ją iš automobilio, nes mat ši mergina dar turėjo jėgų ar priešintis.- Jeigu esi protinga, neįsižeisk, bet tokia neatrodai, tikrai verčiau patylėtum ir nesipriešintum-toliau kalbėjo Kol po truputį vesdamas tamsiaplaukę prie namo.- Nesakau, kad tylėjimas tave išgelbės, bet bent jau tavo pabaiga bus greitesnė ir be skausmo, o jeigu mėginsi kažką įrodinėt, tai patikėk manimi kentėsi daug labiau.- tavo pabaiga bus greitesnė kažkodėl šie vaikino žodžiai jam tai įsmigo į galvą kad jis net gi prilėtino žingsnį. Jis kažkodėl nenorėjo kad merginą ištiktų galas. Net nesuprasdamas kodėl jis kūrė planus kaip ją ištraukti iš čia, nes jau žinojo, kad bėgti per vėlu ir kad Klausas bus jau juos išgirdęs, todėl vaikinas ėjo toliau... Iki tol kol pajuto stiprų skausmą savo keliuose. Skausmas dar buvo ir stipresnis ir todėl, kad vaikiną vis stipriau ir stipriau veikė vilkolakio nuodai. Vaikinui pradėjo suktis akyse, neatlaikęs savo svorio vaikinas krito ant žemės. Kurį laiką taip pratupėjus sugrįžo jėgos ir pyktis. Suprato, kad per tą laiką medžiotoja jau nubėgo dešimt metrų, jeigu ne daugiau. Todėl greitai pašokęs ant kojų savo vampyrišku greičiu prisivijo ją ir sustojo priešais ją suimdamas jos pečius, kad ji daugiau nebegalėtų bėgti. Tačiau kažkodėl vaikinas net nesistebėjo, kad ji dar sugebėjo ir spurdėti.- Tau nereikėjo to daryti.- tarė sukandęs dantis ir tuo pačiu metu, net nesuvokdamas ką daro, vaikino veidas praėjo mainytis į vampyrišką, akys paraudonavo, išlindo iltys. Griebęs tamsiaplaukę už galvos prispaudė ją arčiau savęs ir suleido iltis merginai į kaklą, godžiai gerdamas kiekvieną jos kraujo lašelį.

Tikriausiai ne naujiena,kad hibrido reikalai nesiklostė taip,kaip jam norėtųsi.Miestelio valdymas dabar priklauso Marseliui,o tai be abejonės jam nepatiko.Anksčiau ar vėliau buvo galima to tikėtis,juk jis Marselį išmokė visko,ką mokėjo pats.Jis visada buvo jo pašonėje,mokėsi iš jo ir netgi jį pranoko.Tai buvo ta tiesa,kurią hibridas nenorom pripažįsta.Tiesa,jis nesitikėjo,kad viskas pakryps iki to,kad Marselis turės ne tik valdžią,bet ir jėgą..Apie visa tai svajojo pats, o dabar viso to pasekoje už visko stovi Marselis.Ties,dabar  viskas kiek kitaip nei anksčiau.Pradžioje hibridas buvo apsėstas valdžios,vos tik atvyko į miestely.Jam rūpėjo gauti viską,ką turėjo Marselis..Juk tai buvo ir bus Mikaelsonų šeimos paveldas.Jis buvo apsėstas minties įgyvendinti savo tikslus iki tos akimirkos,kai sužinojo apie Hope.Palaipsniui visas tas valdžios reikalas Klausui nebuvo toks svarbus.Dabar jam svarbiausia jo paties dukra ir Hope saugumas.Klausas tikėjosi,kad ji užaugus supras,kad jis visą laiką stengėsi tik dėl jos ir tikrai buvo įsitikinęs,kad vieną gražią dieną ateis diena ir jo dukra  turės tą ateitį,apie kurią jis svajojo.O gi norėjo jis duoti jai viską,ko neturėjo pats.Galiausiai jam tai ir pavyks,o dabar kol kas kol Hope yra su Heile,jis buvo tikras,kad ji saugi.Tikriausiai Hope geriau nei kas kitas pasirūpins jo motina, dabar jam nekilo jokių abejonių dėl Heilės.Anksčiau buvo kiek kitaip ,o dabar viskas tarytum apsivertė aukštyn kojomis.Atitaisyti padėtį bus kur kas sunkiau nei anksčiau,bet hibridas buvo pasiryžęs viskam.Juk dar ne iš tokių padėčių jiems teko išsikapstyit..
Dabar geriausia būtų viską apmąstyti ir sudėlioti visus taškus į jiems deramas vietas.Tai Klausas galėjo padaryti namie,bent jau kažkodėl jis taip pamanė.Norėjo visa tai apmąstyti vienumoje be niekieno išsikišimo,nes jam tiesiog reikėjo to.Nepaisydamas nieko jis patraukė  link durų pusės ir jau rengėsi žengti pro jas,kai išgirdo kažką įdomaus.Kažką tokio dėl ko jis tikriausiai turėtų susidomėti.Tik ar jam tikrai tai bus įdomu?Netrukus geriau įsižiūrėjęs jis pastebėjo dvi figūras.Tolumoje jo brolis sučiupo kažkokią merginą.Na tai įvyko netoli namų ir Klausas  greitu žingsniu patraukė brolio link,kuris buvo pačiam įkarštyje ir užkandžiavo šviežiu krauju.
-Na jau,Kolai..Linksminiesi vienas? O manęs nepakviesi? ,- gal kiek ironiškai tarė, nes to iš savo brolio tikrai tikėjosi.Kolas visada mėgdavo tokias linksmybes, todėl tikriausiai tai buvo dar vienas iš jo žaisliukų ,kurie Klausui neturėjo rūpėti..Žiūrėdamas į Orianą jis neprisiminė jos.Na,taip tai buvo visiškai menka medžiotoja,kuri neturėjo jokios reikšmės.Bet netrukus Klauso atmintis atgijo ir jis prisiminė tą nereikšmingą medžiotojos veidą. - Tik nemanau,kad taip reiktų elgtis su mūsų svečiais ,Kolai. Kur tavo geros manieros? ,- vėl taipogi neslėpdamas šalto tono paklausė.Stebėdamasis tos medžiotojos apgailėtinu elgesiu, Klausas vėl susimąstė.Kai jiedu susitiko ji jam bandė kažką įrodyti,kad yra stipri,bet pažiūrėkit kaip viskas baigėsi..Galop jis iš jos kūno išpumpavo verbeną ir privertė elgtis taip,kaip nori jis.Jis visada gauna tai ko nori,o šita medžiotoja yra tik apgailėtinas niekas,bandantis įrodyti tai,kad yra kažkas daugiau.Ji jam yra nereikšminga šlapia vieta,bet jei jau atsivilko pas jį,vedina nepaaiškinamos traukos, tai kodėl gi nepasikvietus jos vidun? Galbūt netgi pati medžiotoja nutuokia kas jos laukia,nors tikriausiai kaip visada bandys vaidinti apgailėtiną didvyrę.Tik kokiu tikslu? Klausas pats to nesuprato,bet iš dalies jam patiko jos drąsa,kad ir kokia ji apgailėtina buvo.Greičiausiai ji čia atėjo tam,nes turėjo dar kokį planą,kaip jam atkeršyti.Žinoma,tie jos planai jai tikrai neišdegs,nes ji dabar Mikaelsonų namuose iš kurių jai neišeis pabėgti,kad ir kaip stengtųsi.Tiesa,jis dar nesuprato,kodėl apskritai gaišta laiką su ja,bet matyti,kad ji labai dega nekantrumu,kaip nori pamatyti Klausą.Na tai kodėl gi medžiotojai paskutinį kartą nesuteikus malonumo ir neleidus pasisvečiuoti jų namuose? Vistiek tai bus jos paskutinis kartas,tai kodėl gi ne? Jei ji labai nori tai Klausas su malonumu jos norą išpildys.

Išgirdus vampyro žodžius ji nei kiek neįsižeidė, tik piktai nužiūrėjo jį. Mergina mėgino perprasti, koks šio vaikino charakteris, vos sutikus jį, šis pasirodė, kaip nesivaldantis monstras, siekiantis šaltakraujiškai nužudyti žmogų. Ir medžiotojos instinktai tik ir šaukė jo atsikratyti. Nepasigailėti ir atsikratyto to padaro. Vėliau pasirodė savimi pasitikintis šiknius, kurio išpuikėliška šypsena ir kalbos erzino bei viliojo, tada Orianna galėjo matyti kažkokias gyvybes kibirkštis jame. Bet dabar... dabar ji galėjo regėti kažką panašaus į asmenybę. Galėjo matyti kažką daugiau nei užsidėtą kaukę, įvaizdį, kurį susikuria prie kitų. Tačiau nenorėjo to matyti, ypač dabar. Tuo labiau nenorėjo prisiminti momento, kai ši stebėjo jį vairuojant, kaip Oriannos akys tyrinėjo jo veido linkius ir bruožus, kaip ji buvo užburta jo. Todėl pažiūrėjo į šoną ir sutelkusi dėmesį į vieną tašką prakalbo,- Egzistuoja daug stipresnis skausmas nei fizinis ir fizinio skausmo aš nebijau. - Pabaigusi sakyti įdėmiai pažiūrėjo į vaikiną. Jeigu ką vampyras sakė yra tiesa, kad jis gyvena daugiau, kaip tūkstantį metų, kiek skausmo, išdavysčių, mirčių ir netekties patyrė, kiek kartų vis buvo pasimetęs savo šešėliuose ir jautė skausmą vien nuo blogio, kuris paima kontrolę. Bet tikriausiai vampyrams kitaip, jiems kai tik pasidaro sunkiau, išjungia savo emocijas, pabėga nuo šio sunkumo. Orianna nežinojo, ką jis mato jos akyse. Ar jis galėjo regėti persekiojantį ją skausmą? Nerimą ar ...
Kai mergina pasileido bėgti, ši net nebandė dairytis ir tuo labiau atsigręžti į vaikiną ir patikrinti ar planas suveikė. Ar vilkolakio nuodai vis dar veikė jį, taip, kad nusilpnintų ir netektų sąmonės. Tai buvo jos šansas kovoti dėl savo gyvybės. Medžiotoja ignoravo kiekvieną neišgytos žaizdos skausmą, ignoravo nusilpusias jėgas, turėjo tik vieną tikslą - bėgti. Bet Oriannos planas neišdegė, vilkolakio nuodai vampyro nepaveikė iki sąmonės netekimo. Pirmiausia ji išgirdo jo piktus žodžius, nuo kurių ji stengėsi dar greičiau bėgti. Atrodo, vieną akimirką merginos kūnas bėgo, judėjo į priekį, o kitą ji pajautė pjaunantį skausmą savo kakle. Su likusiomis jėgomis medžiotoja mėgino muistytis, kas privertė jausti dar daugiau skausmo. Oriannos mintys pradėjo blausėti. Tada ši trankė jo nugarą savo rankomis, bandė rankoms atstumti rudaplaukio krutinę nuo jos, bet jis laikėsi įsikandęs per tvirtai. Vienas trenkimas... Ji išgyveno žmogiškame pasaulyje per ilgai, kad pasiduotų dabar, nors dažniausiai ji nematė prasmės gyventi, ši vis tiek atsikeldavo kiekvieną dieną ir gyveno, ši vis tiek bandė prisitaikyti, nors egzistencializmas veikė ją. Antras trenkimas... Orianna bandė įsivaizduoti dėl ko būtent turėtų kovoti, dėl kokio žmogaus turėtų mėginti išgyventi. Iš ko turėtų pasisemt jėgų. Bet tokio neturėjo, medžiotojos gyvenimas pavertė ją vieniše. Ji prarado visus, kurie jai buvo brangiausi. Trečias trenkimas... Tas patirtas skausmas, kuris persekiojo Orianną, visada buvo su ja. Rudaplaukė niekada negalėjo paaiškinti kas yra negerai su ja, kodėl vampyrų kraujas jos neveikia. Ar šis vampyras atimantis jos gyvybę gali jausti kažką panašaus? Orianna nežinojo kodėl kartais naktimis ji turi šalčio priepuolius, kurių negali numalšinti. Kai kūnas paskęsta vidiniame šaltyje ir silpnas drebėjimas paima viršų. Vienintelė išimtis būna tik susiriesti į kamuoliuką ir iškęsti jį, išgyventi kas yra skirta jos daliai. Ketvirtas trenkimas... Mergina galėjo jausti, kaip po lėto ši netenka kraujo, kaip gyvybė apleidžia ją, kaip rankos nebeturi jėgų priešintis ir galiausiai tiesiog nusvyra.

Gerdamas merginos kraują, Kol pagaliau pajuto, kad po truputi, su kiekienu kraujo lašeliu sugrįžta jo jėgos, mintys pasidaro aiškesnės, klausa daug geresnė. Galiausiai jautė, kad vilkolakio nuodų poveikis, kuris sukelia tas nemalonias haliucinacijas, apie vaikino praeitį, po truputį dingta. Jausmas, kurį vaikinas jautė tiesiogine prasme buvo nepakartojamas. Trumpai tariant, kiekvienas, kuris gerai pažįstą Kol žino, kaip jam patinka laikyti savose rankose kažkieno gyvybę. O dabar šios tamsiaplaukės gyvybė buvo jo rankose. Tik jis dabar galėjo nuspręsti: gyvens ji, ar mirs. Viena vaikino dalis jam rėkė: „nužudyk, nes būtent per ją praradai savo vakarienę ir dar ne gana to ji tave apdaužė“, „jos gyvybė vis tiek nieko verta“, „vis tiek ji nieko šiam gyvenime nepadarys“ tikriausiai ne veltui sakoma akis už akį. Tačiau kita  mažesnė Kol dalis suvokė, kad jis negali to padaryti. Ir tikrai ne dėl to, kad niekuomet nesužinos ko būtent jai reikėjo iš jo brolio. Kol žinojo, kad bet kuriuo atveju, Klausas jokiais būdais nesileis į kalbas apie dar vieną jiems nežinoma Gilbertų merginą. Tačiau ta pati vaikino dalis, šaukė, rėkė, mėgino išlįsti į paviršių būtent dėl to, kad leistu Kolui suprasti, kad ši mergina kažkokia kitokia, turinti kažką ypatingo savyje, kad būtent jį nesuvokiamai ir keistai žavėjo. Ta pati vaikino dalis bandė jam pasakyti kad gal būt ji turi panašumu su Kol. Tuo pačiu metu Mikaelsonas, vos atėjus šiai minčiai,  apgalvojo kokius panašumus jiedu gali turėti. Pirma mintis, kuri atėjo į galvą buvo: „neturi pakankamai artimo žmogaus..“. Žinoma vaikinas turėjo brolius ir seserį. Tačiau kažko iki tvirto šeimos ryšio jiems visiems trūko. Atskirai jie buvo nelaimingi, gal būt kai kurie net kenčiantys dėl vienatvės. Tačiau kartu, tarytum katastrofa. nesuvaldomi... Tačiau bet kuriuo atveju, kad ir kokia ši šeima nesuderinama bebūtų, tačiau atsitikus nelaimei, Kol beveik neabejojo, kad vieni kitiems padėtų išlipti iš šios duobės, Pavyzdžiui dabar kaip jis. Vos tik šiai tamsiaplaukei užsiminus apie jo brolį, jis negaišdamas brangaus laiko, įsodino ją į mašiną ir atgabeno čia. Tačiau vaikino mintys apie judviejų panašumus po akimirkos dingo jos jai drįsus jam trenkti. Tuo momentu Kol dar stipriau įsikibo į merginą, nebeleisdamas jai daugiau pajudėti. Po truputį grįžinėjo senoji vaikino dalis. Dabar jis praktiškai save keikė, kad per daug išsipasakojo šiai merginai. Vienaip ar kitaip-atvirumas Kol nebuvo būdingas. Todėl jam nepatiko, kad tie prakeikti vilkolakio nuodai iš esmės sujaukė jam protą ir jis net pats to nesuprasdamas išsipasakojo jai. Bet greičiausiai tai nebeturi reikšmės, nes jai jau liko nebe daug laiko.
Kol‘ą iš apmąstymų pabudino brolio balsas. Jeigu ne jis- greičiausiai vaikinas būtų be gailesčio sudorojęs šią tamsiaplaukę. Gal jis būtų ir sudorojęs ją ir prie Klauso akių, tačiau jis atsitraukė nuo jos ir prisiminė dėl ko čia iš tikro atvyko.–Mano manieros?- tarė Kol beveik nusijuokdamas.- Oh, atleisk ar aš tokias turiu?- tarė šaltai nusišypsojęs, tačiau po akimirkos surimtėjo. Po to nuleido akis į tamsiaplaukę. Ši jau buvo be sąmonės, tačiau girdėjo silpnus jos širdies dužius. Žinodamas, kad ji jau niekaip nebe nueis iki namų, Kol paėmė ją ant rankų.- Žiūrėk ką tau parvežiau. Mat ši, teigė, kad jai mirtinai reikia surasti tave.- abejingu žvilgsniu tarė žiūrėdamas į  brolį.- Tikiuosi, kad papasakosi, kad po perkūnais čia nutiko.-  praėjęs pro Niklausą, kol įžengė tiesiai į namus. Dar kartą žvilgtelėjo į ant jo rankų gulinčia, merginą.- Tikiuosi labai tavęs nesužeidžiau, mieloji.- tarė nors ir jautė, kad jo ji neišgirs ir šaltai nusišypsojo jai, žinodamas, kad vienaip ar kitaip ji tos šypsenos nepamatys.

[Do, gali jau rašyti kažkur namuose xd]