Pagrindinis Kelias

***

Negalėdamas patikėt, neaišku kuo: ar, kad paliko seserį vieną, ar, kad sesuo gali būti viena iš jų, vaikinas iš visų jėgų skrodė mišką. Rankomis traukdamas šakas sau iš kelio, vaikinas tik šiek tiek suklupo pasitaikiusiame griovyje ir greit pakilęs vėl pasileido į pakalnę. Tik ją pasiekęs, vaikinas susigaudė, jog pasiekė kelią, o tai įrodė sucypusių padangų garsas visai šalia jo.

Gabrielle nuotaika šiandien buvo ypač permaininga ,iš pradžių ji buvo linksmai nusiteikusi ir jau ruošėsi keliauti į klubą. Besiruošdama ji pastebėjo ,kad jos lupų dažų nebeliko. Nuo tokio mažo nereikšmingo dalyko raganėlės emocijos tiesiog užvyrė ir ji prarado visą džiaugsmą. Įsėdusi į savo automobilį ji norėjo greičiau iš NO todėl po gana ilgo laiko ji važiavo link Mystic Falls. Gabi šiandien buvo labai išsiblaškiusi tai gi vos vos pastebėjo vaikiną kuris atrodo atsirado iš niekur. Paspaudusi staigiai stabdžius ji kelias sekundes pasėdėjo mašinoj ,bet galiausiai labai greit iš jos išlipo. - Gal tu savižudis? Čia juk gatve? - Jos tonas buvo tikrai labai pakilęs

Aaronui išdygus vidury gatvės ir išgirdus stabdymo garsus, jis niekur nesitraukė, o tiesiog pasirėmė rankomis į nestipriai į jį atsimuśusį kapotą,
- Aš...- būdamas šoko būsenoje tikrai ne dėl mašinos, o dėl pirmo karto susidūrimo su vampyru, bei minties, kad sesuo tokia pati, nužvelgė išlipusią merginą, - Aš... ten mano sesuo...Man reikia...Aš...atleiskit, nemačiau jusų...- gestikuliuodamas ir užsikirtinėdamas bei bepaliovos žvilgčiodamas į pusę iš kurios ką tik atėjo, vaikinas tik po kelių sekundžių susivokė, kur stovi ir nedelsdamas pasitraukė iš kelio.

Valkiotis po mažo miestelio apylinkes tikrai buvo ne tai, ko Ezas šią akimirką troško. Nuolat gyvenęs didmiesčiuose, tokiose skylėse jis tiesiog mirdavo iš nuobodulio. O kur dar ta 'smulkmena', kad net norėdamas iš tiesų jis nebūtų galėjęs įkišti savo nosies į minimą miestą, negaudamas savo dailiai galvelei galo. Už 'apžiūrėk, kokia ten situcija' slėpėsi 'kuriam laikui dink iš Orleano', tačiau priešintis Ezekiel net neplanavo...kad ir kaip toks popietės praleidimas jį būtų erzinęs. Keliaudamas miškais jis vis vylėsi, kad jam neteks prikeliauti per daug arti Mystic Falls'ų ribos. Vampyrai bent jau gaudavo įspėjamąjį penktojo laipsnio nudegimą, tad galėdavo save laiku sustabdyti, tačiau Ezo vienintelis stabdis būtų buvęs spragtelintis sprandas ir patapimas trašomis šiam nelemtam miškui.
Vilkdamas koją už kojos, vaikinas kiek surauktu snukučiu dėbtelėjo į danguje švytinčią rudeninę saulę. Savo girtuokliavimais užsiiminėti būtų buvę žymiai per anksti, o tuo labiau per šviesu, ir, nors anksčiau tai jam visiškai nesutrukdydavo, dabar nepaprastai erzino. Gyvendamas Orleane jis įprato pabusti tik tuomet, kai jau tamsu, mat tada prasidėdavo tikrieji vakarėliai, o štai čia jis su baime laukė to nuobodulio, kuris jį užvirs sutemus. Mintis bent kiek praskaidrino mintis, kad čia kiek lengviau susimedžioti sau užkandį, nors ir tekdavo gan netrumpai laukti kažikokių užsimiršėlių, išlendančių iš už savo saugumo burbulo. Orleane Ezas nebegalėjo net ramiai medžioti, nebijodamas kokio vilko ar raganos akių, tad toks pokytis buvo tikra atgaiva.

Vis dar sunkiai patikėdama jog negali grįžti į savo namus Mystiškėse. Daniella retkarčiais lankydavosi netoli gimtojo miestelio, tamsiuoju paros metu, tačiau dabar ji žengė pagrindiniu keliuku kuris ją privestų prie Mystik Falso pradžios. Jos galvoje dėjosi nežinia kas, vampyrė vis vylėsi, jog ji sugebės peržengti tą ribą, per kurią ji negali grįžti į savo miestelį. Sutojusi apie kelias dešimt metrų nuo ženklo kur buvo parašyta "Welcome to Mystic Falls Virginia" nužvelgė į tolį savo žvilgsniuku. Jos akyse tikriausiai būtų pasirodžiusios ašaros, juk šitiek visko įvyko per pora mėnesių. Mergina neteko vieno iš brolių, kitas išvis kažkur valkiojasi nežinia kur, ir jai tenka išgyventi ir apsisaugoti pačiai nuo visokių pavojų.
Salvatore prisėdo ant netoliese buvusio akmens. Užmetė koją ant kojos ir su gaidele ant veido žiūrėjo į tolį. Pūstelėjus šaltam rudeno vėjui, Daniella net nekrustelėjo iš vietos, sėdėjo ant akmens lyg statula. Jos mažojoj galvelėj dingtelėjo mintis, o gal visdėlto pabadyti peržengti ribą, kas bus tas bus. Ji lėtai atsistojo, toks vaizdas buvo kaip zombio ir lėtu žingsneliu patraukė link miestelio. Jau buvo likę keli žingsniukai iki tos ribos, kur peržengus pakepintų jos aksominę odelę.

Toliau po padu vis paspirdamas šalikelės akmenukus Ezas lėtai, tarsi vienas iš šių medžių šešėlių, slinko keliu. Visą kūną nemaloniai maudė nuo alkio, tačiau kaip pakankamai neseniai užgimęs ir į kraują polinkį turintis padaras, palyginus su kitais, jis laikėsi tikrai pavydėtinai. Savikontrolę jis turėjo tikrai neprastą, tiesiog dažniausiai jos neklausydavo. Pasiutusi žvėriška medžioklė vykdavo ne dėl kažikokių suveikusių instinktų, o iš nuoširdaus noro pasiduoti savo vidiniam monstrui. Vis dėlto, gyvenimėlis buvo gražus...net jei ir techniškai Ezekiel skaitėsi nebegyvas.
Kiek papūtęs lūpas jis buvo vos pradėjęs švilpauti kažikokią Orleane girdėtą melodiją, kai akis užkabino jaunutė mergina. Kad ir koks alkanas jis jautėsi, vis tiek puikiai suvokė riziką to, jei dabar pultų link jos, ketindamas 'paragauti'. Savo jėgą ir greitį sukontroliuoti vis dar buvo pakankamai sunku, tad per daug įsibėgėjęs jis galėjo atsirasti ir pusmetriu per toli, ko užtektų, kad jis atgultų palaikais. Vienaip ar kitaip, geresnio susikaupimo dėka jam teko nusivilti, susivokus, kad ir taip ši mergiotė jo desertu pabt negalės. "Vampyrė. Fuck." Ezas caktelėjo liežuviu, susipratęs, kad dar kurį laiką teks pabadauti. Ir vis dėlto... Ta, rodos, ne itin šviesaus proto mergiotė artinosi prie mirties ribos. Suicidiniai jausmai jo niekada nekankino, tad toks keistas elgesys privertė jį kiek kilstelti savo antakius. Spartesniu žingsniu jis gan gretai pralenkė mergaičiukę, atsidurdamas priepat miesto ribos, nepažįstamosios pašonėje. Abejingai spoksodamas ne į ją, o į tolumoje matomus pastatus, vaikinas kilstelėjo savo lūpų kampučius.
-Nepatarčiau to daryti. - tarstelėjo kuo ramiausiai, neketindamas tapti gelbėtoju ar jos stabdyti.

Lyg užhipnotizuota Daniella traukė vis arčiau ir arčiau ribos skiriančią miestelį ir ją. Dar visai nepriartėjusi ji užsimerkė ir pabandė įsivaizduoti kas jos laukia. Mintyse sukosi kraupųs dalykai, sianbingai kraupūs dalykai, tačiau mergiotės tai neišgąsdino. Ji jau seniai nieko nesibaimino, kadangi jau daugiau nei pusantro amžiaus gyvena šiame pasaulėlyje, ir patyrusi ji tikrai daug ko yra, ir dar gyvendama su dveis broliais, kurie kartais būna nurauti kaip ir ji pati, šią savybę iš jų ir paveldėjo, nors yra labiau panaši į brolgąjį brolį Deimoną. Salvatorei ant tiek buvo nusisspjauti ar ji iškeps ar ne, kadangi ji baigė išprotėti po visų šių įvykių Mystiškėse. Jai siaubingai reikėjo šalia tokio žmogaus kuris jai padėtų sutvardyti tą sielvartą, kuomet ji neteko brolio, o tai galėjo padaryti tik Stefanas, tačiau ir tas bukagalvos pradingo. Tad tenka jai dabar pačiai su tuo kovoti.
Pajutusi pašonėje tikrai ne žmogų, ji stabtelėjo beveik beveik prie pat ribos. Atsimerkė ir žvilgtelėjo piktu žvilgsniu pasukusi galvą į tą pusę iš kur girdėjosi balsas. Išvydusi priešais save gražiai nuaugusį vaikiną, jos mimika nepasikeitė, nors giliai viduje tai jai jau ir seilės pradėjo varvėti nuo tokio gražumo. Patylėjusi ji ištarė, - Mauk iš čia greičiau, kol mano kantrybė nesibaigė,- taip visai mandagiai iš jos pusės dar nuskambėjo tie žodžiais, nors žinant Daniellaa su nepažystamaisiais ji elgesi nelabai draugiškai.

Pats Ezas tikriausiai buvo jau per daug užbukintas savo gyvenimo. Per savo trumpą žmogišką gyvenimėlį jam užteko prisižiūrėti pakankamai dalykų, kad dar paauglystėje jau būtų išmokęs save nuo viso to atjungti. Taip, kaip vampyrai atjungia save nuo emocijų, taip Ezekiel atsisakė daugumos jausmų, palikdamas sau teisę tik į pyktį ir džiaugsmą. Jokio prisirišimo, jokios meilės, jokio liūdesio ar dar kokio velnio. Gauna tą dieną prsivirt problemų ar gero viskio butelį - džiaugsis. Gauna gerokai į skūrą ar koks niekšelis jį pakiša - pyks. Ir nors jis ir manė, jog iš vidaus tai darė jį stipresniu, išorėje Ezas patapo tik dar pavojingesniu padaru, nei kada anksčiau. Žmogaus gyvybės jis, tikriausiai, dar ilgai nebūtų atėmęs - tam prasmės niekada ir nerado, tačiau net ir toks, kaip jis, ilgainiui būtų nutrūkęs nuo grandinės. Vis dėlto - to nereikėjo. Jo grandinę sutraukė kažkas kitas, tuo pačiu metu uždėdamas naują apynasrį, bet vaikinukas negalėtų pasakyti, kad dėl to labai priekaištauja. Dabar kažką nuskinti iš vaizdo jis galėjo be didelės sąžinės graužaties. Matyt, jos ir neteko jis, prarasdamas savo gyvybę toje tamsioje alėjoje.
Akivaizdžiai baisiausiai nepatenkintas mergiotės žvilgsnis, privertė Ezą tyliai prunkštelti, o jos 'grasinimas' net juoką iš jo rausvų lūpų išgavo.
-Laisva šalis, mažute, kur noriu ten einu. - atkirto, neatsikratydamas įžūlios šypsenos savo snukutyje. - Tą laisvę, tiesa, gali propaguot ir tu, tad ei... Jei tik tau noris žudytis - prašau.
Skėstelėjo viena ranka į šoną, vėl įsmeigdamas akis į kelią, dairydamasis kokios mašinos su 'maisto pristatymu' jam į nasrus. Tokie stiprūs žodžiai iš tokios smulkios dailios merginos skambėjo tikrai juokingai. Ezekiel buvo už ja ir šiaip aukštesnis, o kur dar visi hibridiški žaisliukai, kuriais jis galėjo piktnaudžiauti.

Vis dar nenuleisdama akių nuo vaikinuko, žvelgė į jį piktai. išgirdusi vaikino žodžius, jai norėjosi tik nusijuokti, tačiau kaip liko stovėti su tuo žvilgnsniu taip ir stovėjo. Tačiau kuomet vaikinas pradėjo žvengti iš jos, ji dar labiau supyko. Visu kūnu atsisuko į jį, ir mąstė ką gi jam čia padarius. Taip Daniella buvo tikrai smulki ir neaukšto ūgio, tačiau nuvertinti jos nereikia, ji tikrai gali dūdon duoti lygiai taip pat stipriai kaip ir kiti šioje žemėne gyvenantys antgamtiniai padarai.
Ji prisiminė viską tai ko ją mokė broliai, ir tai ką jai parodė Katerina. Tačiau pirma niekuomet nelenda muštis, na tik tuo atveju jai jos kantrybė senka, tuomet gali užtvoti netikėtai. Jai dar labiau pikta pasidarė kuomet vaikinas prakalbo apie nusižudymą. Ji suspaudė savo gležną kumštuką, ir tikrai norėjo jam užtvoti taip smarkiai, kaip tik moka. Jos akyse vos vos nepasirodė ašaros. Kadangi prisiminė apie žuvusį brolį. Suspaudė ir kitą kumštuką, tam kad neapsibliautų ir nepasirodyti kaip koke snarglė prieš nepažystamąjį. Jai tikriausiai jau seniai reikėjo išjungti tuos jausmus, kai kadaise buvo padaręs jos brolis Stefanas, atčiau Daniella bijojo tapti tokia kaip ir jis, bijojo išsižadėti visko. Tačiau mergiotė elgėsi taip lyg būtų išjungusi visus jausmus, niekam nerodė nei kruopelytės meilės ar simpatijos, jau labai seniai.

Matydamas stiklines Dani akis, Ezas susivokė, kokią įtaką jai daro, tad trumpam užvėrė savo srėbtuvę. Kas galėjo pagalvoti, kad vampyrai tokie jautrūs. Žvilgsniu nukrypes į merginos kumštukus, kuriuose krumpliai jau baigė pabaltuoti nuo įtampos, nusprendė bent sekundėlei patylėti, kol ši atsileis. Nepažįstamosios jis tikrai nenuvertindinėjo. Į ką jau ką, bet į kovas jis žiūrėdavo visiškai rimtai, puikiai įvertindamas savo priešininkus, nors net gi žinodamas pavojų dažniausiai vis tiek įsiveldavo į muštynes. Paprasčiausiai anksčiau jis stengėsi būti bent kiek džentelmeniškas, na bent jau merginų skriaudimo atžvilgiu, tačiau patapus hibridu ir kelis kartus susidrus su raganomis, ta taisyklė pradėjo lėtai tirpti ore. Galingai kailį jam sumalti galėjo nebent kiti hibridai ar 'Orginaliųjų' šeimynėlės atstovai, o viso kito jis nė per nago juodymą nebijojo. Žinoma, didelės grupės raganų, vilkų ar vampyrų gal ir būtų jam ką padarę, bet po kelių treniruočių su Klausu, Ezas suvokė, kaip ir iš tokių situacijų išsisukti.
Tarsi tas pats vaizdelis būtų pabodęs, jaunuolis atsitiesė visu ūgiu, ištiesdamas rankas virš galvos ir pasiražydamas. Paskutinieji rudeninės saulės pasispardymai danguje tikrai baogė jam įgrįsti, tad jis ir vėl susiraukęs dėbtelėjo į dangų, vildamasis atrasti kažikokią magišką galią kurti juodus debesis.
-Na? Dingo noras pagaliau? - prabilo po geros minutėlės, kai mergina vis dar stovėjo vietoje, rodos, neketindama keliauti toliau link savo pražūties.

Kelias akimirkas dar pastovėjusi pikta kaip širšė ji, šiektiek atsileido, tačiau budrumo neprarado. Jai norėjosi užvošti tam jaunuoliui, tačiau pajuto, kad baigtųsi tai tikrai negeruoju. Kadangi suprato ir puikiai pajuto, jog priešais ją stovi ne kas kitas o hibridas. Atleidusi visai kumštukus, kurie jau būtų užvožę tam vaikinui, atpalaidavo rankas ir tyliai mintyse sau tarusi jog reikia nusiraminti, kiek galima puldinėti ir kaltinti kitus, jog jos gyvenimas tikrai sumaltas šūdas. Atsibudusi lyg iš miegų, ji nužvelgė vaikiną, stebėjo jo visus veiksmus, net nepastebėjo kai Daniella nutilo ir nepratarė nei vieno žodžio. Suvokusi tai jos veidas biški atlėgo nuo pykčio, tačiau vis dar buvo šiektiek matyti to rūstumo ir atkaklumo jos akyse. - Koks tau skirtumas, keliau kur keliavai, - vis dar nelabai draugiškai tarusi mergina, sukryžiavo rankas. Ji niekuomet niekuo nepasitikėjo, tad ir šiuo pašaliečiu tikrai nepasitikėjo, kažin ką jis gali iškrėsti. Aišku, ankstesnioji Dani jau seniai tikriausiai pradėtų su juo flirtuoti ir seilę varvinti, tačiau išmoko nepasidavinėti jausmams kai kasnors yra šalia.